Vėlinės...

Mažyte žvakele , liepsnele, šviesele.
Kadaise suvytusiom rankom aukštyn iškelta
Ar bepajėgsi Tu šiąnakt įžiebti ugnelę ?...
Juk svetimėjam ir tolstam dažniau nei kada -

Užgęsusio vakaro mėlynas šleifas
Su tūkstančiais žemės ryškių šviesulių
Ant mažų kauburėlių lėtai nusileido...
Ir liesti juos gali tik laikas...
Paversti į dulkes ,išaukštinti, gerbti
Tarp daugelio žemės kitų panašių...

Išsklidusią balzganą šviesą
Vargu ar palygintum su ta kita ,
Kur gimstant įsižiebė , sielą užliejo sušildė
Ir džiaugsmo pripildė - su artimo
Meilės šviesa...

Mažyte žvakele, liepsnele, šviesele
Primink mums dar kartą, kas sielos -
Kaip gėlės - trapu...

...Bet mėlynas vakaro šleifas
Apgaubė mažus kauburėlius...
Jau tylios įskaudintos vėlės
Sugrįžta trumpam vėl į žemę
Nematomos ...čežančių lapų taku...

( Rūta Kazakaitienė )